Pasakojama, kad senų senovėje Gytarių vietoje iš po žemių tryškę stebuklingi vandenys, turėję gydomųjų savybių. Dar žiloje senovėje žmonės pastebėję, kad medžioklėje sužeisti laukiniai žvėrys traukia link šios vietovės raistų. Pasinėrę į tų raistų vandenis arba jų išgėrę sužeisti laukiniai žvėrys pasveikdavo. Šiuose vandenyse išsimaudę arba jų išgėrę žmonės įgaudavo naujų jėgų, tapdavo stiprūs ir nepažeidžiami, nes vanduo turėjo galios užgydyti žaizdas. Todėl ši vieta ilgus amžius buvo saugoma paslaptyje nuo svetimšalių, į ją po mūšių buvo gabenami kovoje sužeisti karžygiai. Pasak vienos iš legendų į Saulės mūšį žemaičių kunigaikščio Vykinto vedami mūsų kariuomenės pulkai prieš stodami į lemiamą mūšį perbrido šios vietovės vandenimis ir tapo nenugalimi. Būtent dėl gydomųjų savybių vietovė ir imta vadinti „Gytariais“ (nuo žodžio „gyti“).
Pasakojama, kad Gytarių vietovės nuo seno buvusios versmėtos. Tarp tų versmių buvusi gyvojo vandens versmė. Kur ją surasti žmonės nežinojo. Buvo kalbama, kad toji versmė tokia maža, kad paprasta akimi nepastebima. Versmės vieta galėjo būti atpažįstama tik iš lengvučio visų aštuonių vėjų dvelkimo pajautos. Tos versmės buvimu žmonės šventai tikėjo, nuo seno jos ieškojo. Kalbama, kad surasti gyvojo vandens versmę niekam nepavyko. Tačiau dažnai atsitikdavo taip, kad ieškantieji pasveikdavo net jos ir neradę. Seni išminčiai sakydavo, kad norint pasveikti tos versmės atrasti ir nereikėdavę. Pakakdavo praeinant šalia tos versmės sudrėkti kojas iš jos ištryškusiose vandenyse, atsitiktinai kliudyti rasą iškritusią ant šalia gyvojo vandens versmės augančių augalų. Be to, gyvojo vandens versmės vanduo, kaip ir visi čionykščiai vandenys, sutekėdavo į šiomis vietovėmis tekėjusi upelį. Nors ir smarkiai atskiestas kitais vandenimis į šį upelį patekęs gyvasis vanduo visų savo galių neprarasdavo ir sergantiems žmonėms gyti padėdavo. Dėl to žmonės upelį praminė Šventupiu, o vietovę – Gytariais.
Pasakojama, kad vis tik yra vienas būdas kaip gyvojo vandens versmę surasti. Esą reikia šiose vietose ieškoti nemaraus trigalvio žalčio, kuriam nuo neatmenamų amžių ši gyvojo vandens versmė yra gyvata (senoviškai gyvenamoji vieta). Į žemės paviršių tas žaltys iššliaužia tik kartą metuose - per Jorę.
Gilioje senovėje tikėta, kad kažkur, Gytarių vietovėse, būta gydančiojo vandens versmės. Tikslią versmės vietą žinoję tik kriviai. Jie iš tos versmės atsineštu vandeniu laistydavo šventuosius medžius, girdydavo auginamus žalčius, naudodavo apeigose, gydydavo žmones. Šios gydančiosios versmės vanduo ne vienam yra padėjęs žaizdas užgydyti, jėgas ir sveikatą po sunkių ligų atgauti. Pagal vieną iš legendų būtent šios versmės vandeniu Krivių krivaitis pagydė per Tverų apgultį kare su žemaičiu kunigaikščiu Vykintu sužeistą Lietuvos valdovą Mindaugą. Esą tas vanduo ne tik pagydęs Mindaugą, Pasakojama, kad kartą metuose, per Rasas, gydančiojo vandens versmė įgaudavo ypatingą galią. Vidurnaktį iš tos versmės trykštantis vanduo tikrų tikriausiu gyvuonimi (gyvuoju vandeniu) pavirsdavo. Apie šią nepaprastą vietovę buvo plačiai žinoma ne tik Saulės žemėje, bet ir Žemaitijoje. Anuomet žmonės ją vadino Gītėria pagal žemaitišką žodį gītė „gyti“.