Menama, kad karų su kryžiuočiais metu Gytarių vietoje būta slaptų kelių tarp svarbiausių Saulės žemių pilių kryžkelės. Vienas kelias vedė iš Kulių, Šiaulių, Vingaudo (Šaulio) ir Žuvininkų pilių į Dobisenės ir Sauginių pilis. Antrasis jungė Luponių ir Basinės pilis. Vietovės būta pelkėtos, versmėtos, pilnos liūnų, siete nusietos akivarais, senovėje „Gytaromis” vadintais. Neįžengiamų pelkių klampynėje tarp tų akivarų slypėję medžio rąstais kloti ir akmenimis grįsti keliai buvę labai pavojingi ir klaidūs, o jų nežinojusiems – sunkiai atrandami ir nepereinami. Dėl šiose vietose buvusių akivarų gausos visa vietovė nuo seno Gytariais ir vadinama.
*
Pasakojama, kad Vokės riterių žygių prieš mūsų protėvius laikais per aukštabalius ir šių vietų pelkynus ėjusi slapta Saulės žemės medgrinda iš Šiaulių į Dubysos pilį. Ji buvusi tokia klaidi, kad be čia gyvenusių vedlių pagalbos - nepraeinama nei saviems, nei svetimiems. Vietiniai senoliai dar iš savo senolių senolių yra girdėję, kad po ilgų klaidžiojimų šių pelkių akivarai prarijo visus, kurie tik anais laikas be vedlių pagalbos bandė mengdinda trumpiausiu keliu patekti iš vienos pilies į kitą. Senoliai sako, kad megrindą statė ir ją ilgus amžius prižiūrėjo pelkių raiste gyvenę žmonės. Jie vieni slaptą kelią per pelkę žinoję, tą paslaptį labiau už savo gyvastį saugoję. Nors visi žinojo, kad tie žmonės pelkėse gyvena, tačiau niekas nei jų kaimo, nei trobesių nebuvo matęs. Sklido gandas, kad šie pelkių vedliai ir medgrindos sergėtojai kerėjimo galių turintys, žalčiais pasiversti galintys ir todėl akivaruose, senovėje vadintais „Gytaromis”, gyvenantys. Dėl šio gando aplinkiniai pelkių vedlius ėmę gytariais vadinti. Vėlesniais laikais Lietuvos ir Žiemgalos karaliaus Vytenio valia tų pelkių ir miškų riba nuo Rekyvos ežero iki pat Dubysos upės kranto buvo sukrauta akmeninė siena. Tada medgrinda praradusi savo svarbą. Valdovas gytarius dosniai apdovanojęs ir atleidęs nuo ilgus amžius trūkusios tarnystės. Jie kartu su kitais gyventojais pasitraukę į krašto gilumą. Nuo tada niekas gytarių nematęs, niekas apie juos nieko naujo negirdėjęs, nepasakojės ir nerašęs. Tačiau vietovė, kurioje jie gyveno, lyg šiol Gytariais vadinama.
*
Menama ir tai, kad šiose vietovėse gyvenę pelkių vedliai, buvusios medgrindos statytojai ir sergėtojai, aplinkinių vadinti „gytariais“, kalbėjo tokia pat kalba, kaip ir visi čia gyvenę žmonės. Išpažino jie tą patį tikėjimą, garbino tuos pačius dievus, laikėsi tų pačių papročių, tačiau gyveno uždarai, kaip atskira Saulės žemės gentė. Aplinkiniai žinojo tik tiek, kad iš senųjų dievų šie žmonės labiausiai garbino dievą Ąndają, dosniai jam aukojo. Andajo garbei anuomet pelkių apsuptyje buvusiame aukščiausiame kalne, dabar Aukštelke vadinamame, pelkių gentės žmonės buvo surentę žinyčią, dieną – naktį joje šventą ugnį kūreno. Kalbama, kad toje žinyčioje degusi šventa ugnis nuolat šildžiusi didžiulį akmenį, kuris buvęs žalčių guoliu. Žinyčia ta išstovėjusi iki pat žemaičių krikšto. Pasakojama, kad ją sugriovęs pats Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jogaila. Nors niekas nebuvo regėjęs nei tų žmonių apeigų, nei jų švenčių, tačiau teigiama, kad jos buvę savitos. Nors pelkių gentės žmonės daugiausia garbino dievą Andają, svabiausias jiems buvęs ne vyriškas, o moteriškas pradas. Net žinyčioje augęs ąžuolas tų žmonių „Giliote“ vadinamas. Kalbama, kad tie žmonės turėję ne Krivį, o Krivę, gyvenusią palei Genupės versmę, buvusią nei tai žmogų, nei tai žaltį. Šventes gytariai švęsdavę netoliese žinyčios augusiame giliočių gojuje, kuris, jei tikėti senoliais, keisdavęs savo vietą: lyg ne augtų pelkių apsuptyje, o jose plaukytų.
Teisybė tai, ar senų žmonių pramanas, šiandien niekas negali pasakyti. Pasak padavimų šiose vietose pelkių gentės žmonės senai nebegyvena. O ir gyvendami čia jie su aplinkiniais retai susitikdavo. Veikiau iš reikalo, nei iš noro ir tai dažniausiai tik negandoms ištikus. Pelkių gentės žmonės ne kartą aplinkiniams yra padėję, tačiau niekas nepamena, ar aplinkiniams yra tekę jiems atsidėkoti tuo pačiu. Žinojo aplinkiniai apie pelkių gentę tiek, kiek užregėjo stebėdami nuo Raizgių alkakalnio, nugirdo pelkių gentės žmones dainas dainuojančius ar nužiūrėjo jų gyvenimo būdą per pelkių tyrus mendgrinda vedami. O gal jie lyg šiol čia ir šalia mūsų tebegyvena ...
*
Yra pasakojančių, kad Dainai ir Gytariai viena ir ta pati vietovė, kurios pavadinimas kilęs nuo vieno ir to paties žodžio, turinčio tokią pat reikšmę, bet skirtingai skambančio dviejose senovinėse kalbose. Senoliai mena, kad iš savo senolių yra girdėję, jog jų senoliai jiems yra perpasakoje savo senolių pasakojimus apie tai, kad čia, nuo neatmenamų laikų gyventa senovės vaidilų (dainių). Niekas nepamena nei kada jie čia įsikūrė, nei iš kur atvyko. O gal čia jau gyveno nuo tada, kol dar joks kitas žmogus į šias žemes kojos nebuvo įkėlęs. Senų žmonių atmintyje išlikę tik tai, kad tie vaidilos savo dainomis ir kanklių skambesiu nuo neatmenamų laikų senuosius baltų Dievus garbino, apeigas vesdavo ne tik mūsų kalba, bet ir paslaptinga šnekta, kurią tik patys suprasdavo. Nežinia kokią žinią ta šnekta jie Dievams siųsdavo, bet Dievai į tokias jų maldas maldas atsiliepdavo, globojo tą Žemę ir kraštą, kol pats karalius Jogaila vieną dieną čia su lenkų dvasininkų ir šlėktų palyda neatvyko ir šventu laikyto raisto neiškirto. Nelikus raisto, neliko ir vaidilų, tik atsiminimas, kad tie vaidilos savo giesmes Dievams ta mums nepažystama šnekta žodžiu „gita“ vadino, kuris išvertus jį iš senosios sanskrito kalbos, lietuviškai reikštų „daina“. Tad atmindami senovės dainius vaidilas, vieni žmonės šią vietovę ėmė vadinti „Dainais“, o kiti „Gitariais“, gal net tos žodžių reikšmės nežinodami. Tik gerokai vėliau čia įsikūrė paprasti žmonės, iškilo kaimai, kurių vienas gavo Dainų, o kitas – Gytarių pavadinimą.
*
Pasakojama, kad Gytarių pavadinimas galėjęs kilti nuo seno prancūziško žodžio „Gite“, reiškiančio „pastogę“. Pagal vietinių žmonių pasakojimus kitados, kada šioje vietoje dar nebuvo jokio kaimo, čia apgyvenęs prancūzas amatininkas. Kaimas aplink viensėdį (viensėdiją) susikūręs vėliau ir perėmęs jo pavadinimą. Kada tai galėjo įvykti niekas konkrečiai nepamena. Tačiau teigiama, kad dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.
*
Pagal kitą pasakojimą, Gytarių kaimo gyvenvietė kilusi iš vienos sodybos, kurioje gyvenęs svetimšalis kalvis, pabėgęs iš kuršių nelaisvės. Esą kuršiai svetimšalį prieš jo paties valią į savo žemę atsigabenę iš už jūros varingių karų metu. Vietiniai gyventojai bėglį priglaudę, nes iš jo mokėjimų daug naudos turėję. Menama, kad tas kalvis vietinių žemių valdovui ir jo kariaunai ginkluotę gaminęs, kitus lyg tol nematytus daiktus meistravęs. Už savo nagingumą buvo labai vertinamas, greitai patapo savu ir laisvę atgavo. Valdovo paliepimu įsikūrė vietovėje, kur jo darbui pakankamai vietinės balų rudos būta. Susiręstą būstą svetimšalis savo šnekta „Gite“ vadino. Nuo šio žodžio ir kilo vėliau susikūrusio kaimo pavadinimas, anuomet žemaitiškai tariamas Giteria, o mūsų laikais lietuviškai Gytarių vardu vadinamas.