asdasd
101 - Pradinio ugdymo kabinetas 102 - Pradinio ugdymo kabinetas 102 102 102 102 103 - Pradinio ugdymo kabinetas 103 103 103 103 104 - logopedo kabinetas 105 - specialiojo pedagogo kabinetas 106 107 108 109 110 - sekretoriatas (raštinė) 110 110-1 - direktorius 110-2 - posėdžių kabinetas 110-3 - direktoriaus pavaduotojas ugdymui 111 111 111 112 112 112 113 114 - mokytojų kabinetas 114 115 - mokytojų skaitykla 116 - biblioteka 117 - biblioteka 117 118 - mokinių skaitykla 119 - poilsio kambarys 120 - technologijų kabinetas 120 120 120 121 - technologijų kabinetas 122 - technologijų kabinetas 122 122 122 123 - technologijų kabinetas 123 124 - technologijų kabinetas 124 124 124 124 125 125 126 - valgykla 126 126 126 126 126 126 126 127 - sporto salė 127 128 - persirengimo kabinetas 128 128 128 129 - persirengimo kabinetas 129 129 130 - aktų salė 131 - persirengimo kabinetas 131 131 131 132 132 133 134 vidinis kiemelis holas holas105 holas holas holas holas holas holas holas holas holas holas holas koridorius koridorius koridorius koridorius koridorius koridorius laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc holas holas holas holas holas holas holas laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc 201 - pradinio ugdymo klasė 201 202 - pradinio ugdymo klasė 202 202 203 - pradinio ugdymo klasė 203 203 203 203 203 203 204 - pradinio ugdymo klasė 205 - pradinio ugdymo klasė 205 205 205 205 205 206 - matematikos kabinetas 206 206 206 207 - matematikos kabinetas 207 207 207 208 - imformacinių technologijų kabinetas 209 - imformacinių technologijų kabinetas 209 209 209 209 209 209a 209a 210 - metodinis kabinetas 211 - lietuvių kalbos kabinetas 211 212 - socialinio pedagogo kabinetas 213 - etikos kabinetas 213 213 214 - tikybos kabinetas 214 215 - biologijos kabinetas 215 215 216 - techninių mokymo priemonių kabinetas 217 - istorijos kabinetas 217 217 217 218 - geografijos kabinetas 218 218 218 holas holas holas holas laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc 301 - pradinio ugdymo klasė 302 - pradinio ugdymo klasė 302 302 302 302 302 303 - pradinio ugdymo klasė 303 303 303 303 303 303 304 - pradinio ugdymo klasė 305 - pradinio ugdymo klasė 305 306 - užsienio kalbos kabinetas 306 306 306 307 - užsienio kalbos kabinetas 307 307 307 308 - užsienio kalbos kabinetas 308 308 308 309 - užsienio kalbos kabinetas 309 309 310 - lietuvių kalbos kabinetas 310 311 311 311 312 313 - laboratorija 313 314 - lietuvių kalbos kabinetas 314 314 315 - psichologijos kabinetas 316 317 318 318A 319 320 321 322
  • Lithuanian
  • English (United Kingdom)

header

Gytarių vardas
There are no translations available.

Menama, kad karų su kryžiuočiais metu Gytarių vietoje būta slaptų kelių tarp svarbiausių Saulės žemių pilių kryžkelės. Vienas kelias vedė iš Kulių, Šiaulių, Vingaudo (Šaulio) ir Žuvininkų pilių į Dobisenės ir Sauginių pilis. Antrasis jungė Luponių ir Basinės pilis. Vietovės būta pelkėtos, versmėtos, pilnos liūnų, siete nusietos akivarais, senovėje „Gytaromis” vadintais. Neįžengiamų pelkių klampynėje tarp tų akivarų slypėję medžio rąstais kloti ir akmenimis grįsti keliai buvę labai pavojingi ir klaidūs, o jų nežinojusiems – sunkiai atrandami ir nepereinami. Dėl šiose vietose buvusių akivarų gausos visa vietovė nuo seno Gytariais ir vadinama.

*

Pasakojama, kad Vokės riterių žygių prieš mūsų protėvius laikais per aukštabalius ir šių vietų pelkynus ėjusi slapta Saulės žemės medgrinda iš Šiaulių į Dubysos pilį. Ji buvusi tokia klaidi, kad be čia gyvenusių vedlių pagalbos - nepraeinama nei saviems, nei svetimiems. Vietiniai senoliai dar iš savo senolių senolių yra girdėję, kad po ilgų klaidžiojimų šių pelkių akivarai prarijo visus, kurie tik anais laikas be vedlių pagalbos bandė mengdinda trumpiausiu keliu patekti iš vienos pilies į kitą. Senoliai sako, kad megrindą statė ir ją ilgus amžius prižiūrėjo pelkių raiste gyvenę žmonės. Jie vieni slaptą kelią per pelkę žinoję, tą paslaptį labiau už savo gyvastį saugoję. Nors visi žinojo, kad tie žmonės pelkėse gyvena, tačiau niekas nei jų kaimo, nei trobesių nebuvo matęs. Sklido gandas, kad šie pelkių vedliai ir medgrindos sergėtojai kerėjimo galių turintys, žalčiais pasiversti galintys ir todėl akivaruose, senovėje vadintais „Gytaromis”, gyvenantys. Dėl šio gando aplinkiniai pelkių vedlius ėmę gytariais vadinti. Vėlesniais laikais Lietuvos ir Žiemgalos karaliaus Vytenio valia tų pelkių ir miškų riba nuo Rekyvos ežero iki pat Dubysos upės kranto buvo sukrauta akmeninė siena. Tada medgrinda praradusi savo svarbą. Valdovas gytarius dosniai apdovanojęs ir atleidęs nuo ilgus amžius trūkusios tarnystės. Jie kartu su kitais gyventojais pasitraukę į krašto gilumą. Nuo tada niekas gytarių nematęs, niekas apie juos nieko naujo negirdėjęs, nepasakojės ir nerašęs. Tačiau vietovė, kurioje jie gyveno, lyg šiol Gytariais vadinama.

*

Menama ir tai, kad šiose vietovėse gyvenę pelkių vedliai, buvusios medgrindos statytojai ir sergėtojai, aplinkinių vadinti „gytariais“, kalbėjo tokia pat kalba, kaip ir visi čia gyvenę žmonės. Išpažino jie tą patį tikėjimą, garbino tuos pačius dievus, laikėsi tų pačių papročių, tačiau gyveno uždarai, kaip atskira Saulės žemės gentė. Aplinkiniai žinojo tik tiek, kad iš senųjų dievų šie žmonės labiausiai garbino dievą Ąndają, dosniai jam aukojo. Andajo garbei anuomet pelkių apsuptyje buvusiame aukščiausiame kalne, dabar Aukštelke vadinamame, pelkių gentės žmonės buvo surentę žinyčią, dieną – naktį joje šventą ugnį kūreno. Kalbama, kad toje žinyčioje degusi šventa ugnis nuolat šildžiusi didžiulį akmenį, kuris buvęs žalčių guoliu. Žinyčia ta išstovėjusi iki pat žemaičių krikšto. Pasakojama, kad ją sugriovęs pats Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jogaila. Nors niekas nebuvo regėjęs nei tų žmonių apeigų, nei jų švenčių, tačiau teigiama, kad jos buvę savitos. Nors pelkių gentės žmonės daugiausia garbino dievą Andają, svabiausias jiems buvęs ne vyriškas, o moteriškas pradas. Net žinyčioje augęs ąžuolas tų žmonių „Giliote“ vadinamas. Kalbama, kad tie žmonės turėję ne Krivį, o Krivę, gyvenusią palei Genupės versmę, buvusią nei tai žmogų, nei tai žaltį. Šventes gytariai švęsdavę netoliese žinyčios augusiame giliočių gojuje, kuris, jei tikėti senoliais, keisdavęs savo vietą: lyg ne augtų pelkių apsuptyje, o jose plaukytų.

Teisybė tai, ar senų žmonių pramanas, šiandien niekas negali pasakyti. Pasak padavimų šiose vietose pelkių gentės žmonės senai nebegyvena. O ir gyvendami čia jie su aplinkiniais retai susitikdavo. Veikiau iš reikalo, nei iš noro ir tai dažniausiai tik negandoms ištikus. Pelkių gentės žmonės ne kartą aplinkiniams yra padėję, tačiau niekas nepamena, ar aplinkiniams yra tekę jiems atsidėkoti tuo pačiu. Žinojo aplinkiniai apie pelkių gentę tiek, kiek užregėjo stebėdami nuo Raizgių alkakalnio, nugirdo pelkių gentės žmones dainas dainuojančius ar nužiūrėjo jų gyvenimo būdą per pelkių tyrus mendgrinda vedami. O gal jie lyg šiol čia ir šalia mūsų tebegyvena ...

*

Yra pasakojančių, kad Dainai ir Gytariai viena ir ta pati vietovė, kurios pavadinimas kilęs nuo vieno ir to paties žodžio, turinčio tokią pat reikšmę, bet skirtingai skambančio dviejose senovinėse kalbose. Senoliai mena, kad iš savo senolių yra girdėję, jog jų senoliai jiems yra perpasakoje savo senolių pasakojimus apie tai, kad čia, nuo neatmenamų laikų gyventa senovės vaidilų (dainių). Niekas nepamena nei kada jie čia įsikūrė, nei iš kur atvyko. O gal čia jau gyveno nuo tada, kol dar joks kitas žmogus į šias žemes kojos nebuvo įkėlęs. Senų žmonių atmintyje išlikę tik tai, kad tie vaidilos savo dainomis ir kanklių skambesiu nuo neatmenamų laikų senuosius baltų Dievus garbino, apeigas vesdavo ne tik mūsų kalba, bet ir paslaptinga šnekta, kurią tik patys suprasdavo. Nežinia kokią žinią ta šnekta jie Dievams siųsdavo, bet Dievai į tokias jų maldas maldas atsiliepdavo, globojo tą Žemę ir kraštą, kol pats karalius Jogaila vieną dieną čia su lenkų dvasininkų ir šlėktų palyda neatvyko ir šventu laikyto raisto neiškirto. Nelikus raisto, neliko ir vaidilų, tik atsiminimas, kad tie vaidilos savo giesmes Dievams ta mums nepažystama šnekta žodžiu „gita“ vadino, kuris išvertus jį iš senosios sanskrito kalbos, lietuviškai reikštų „daina“. Tad atmindami senovės dainius vaidilas, vieni žmonės šią vietovę ėmė vadinti „Dainais“, o kiti „Gitariais“, gal net tos žodžių reikšmės nežinodami. Tik gerokai vėliau čia įsikūrė paprasti žmonės, iškilo kaimai, kurių vienas gavo Dainų, o kitas – Gytarių pavadinimą.

*

Pasakojama, kad Gytarių pavadinimas galėjęs kilti nuo seno prancūziško žodžio „Gite“, reiškiančio „pastogę“. Pagal vietinių žmonių pasakojimus kitados, kada šioje vietoje dar nebuvo jokio kaimo, čia apgyvenęs prancūzas amatininkas. Kaimas aplink viensėdį (viensėdiją) susikūręs vėliau ir perėmęs jo pavadinimą. Kada tai galėjo įvykti niekas konkrečiai nepamena. Tačiau teigiama, kad dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.

*

Pagal kitą pasakojimą, Gytarių kaimo gyvenvietė kilusi iš vienos sodybos, kurioje gyvenęs svetimšalis kalvis, pabėgęs iš kuršių nelaisvės. Esą kuršiai svetimšalį prieš jo paties valią į savo žemę atsigabenę iš už jūros varingių karų metu. Vietiniai gyventojai bėglį priglaudę, nes iš jo mokėjimų daug naudos turėję. Menama, kad tas kalvis vietinių žemių valdovui ir jo kariaunai ginkluotę gaminęs, kitus lyg tol nematytus daiktus meistravęs. Už savo nagingumą buvo labai vertinamas, greitai patapo savu ir laisvę atgavo. Valdovo paliepimu įsikūrė vietovėje, kur jo darbui pakankamai vietinės balų rudos būta. Susiręstą būstą svetimšalis savo šnekta „Gite“ vadino. Nuo šio žodžio ir kilo vėliau susikūrusio kaimo pavadinimas, anuomet žemaitiškai tariamas Giteria, o mūsų laikais lietuviškai Gytarių vardu vadinamas.

 


iš vienos sodybos, kurioje gyvenęs svetimšalis kalvis, pabėgęs iš kuršių nelaisvės. Esą kuršiai svetimšalį prieš jo paties valią į savo žemę atsigabenę iš už jūros varingių karų metu. Vietiniai gyventojai bėglį priglaudę, nes iš jo mokėjimų daug naudos turėję. Menama, kad tas kalvis vietinių žemių valdovui ir jo kariaunai ginkluotę gaminęs, kitus lyg tol nematytus daiktus meistravęs. Už savo nagingumą buvo labai vertinamas, greitai patapo savu ir laisvę atgavo. Valdovo paliepimu įsikūrė vietovėje, kur jo darbui pakankamai vietinės balų rudos būta. Susiręstą būstą svetimšalis savo šnekta „Gite“ vadino. Nuo šio žodžio ir kilo vėliau susikūrusio kaimo pavadinimas, anuomet žemaitiškai tariamas Giteria, o mūsų laikais lietuviškai Gytarių vardu vadinamas.