asdasd
101 - Pradinio ugdymo kabinetas 102 - Pradinio ugdymo kabinetas 102 102 102 102 103 - Pradinio ugdymo kabinetas 103 103 103 103 104 - logopedo kabinetas 105 - specialiojo pedagogo kabinetas 106 107 108 109 110 - sekretoriatas (raštinė) 110 110-1 - direktorius 110-2 - posėdžių kabinetas 110-3 - direktoriaus pavaduotojas ugdymui 111 111 111 112 112 112 113 114 - mokytojų kabinetas 114 115 - mokytojų skaitykla 116 - biblioteka 117 - biblioteka 117 118 - mokinių skaitykla 119 - poilsio kambarys 120 - technologijų kabinetas 120 120 120 121 - technologijų kabinetas 122 - technologijų kabinetas 122 122 122 123 - technologijų kabinetas 123 124 - technologijų kabinetas 124 124 124 124 125 125 126 - valgykla 126 126 126 126 126 126 126 127 - sporto salė 127 128 - persirengimo kabinetas 128 128 128 129 - persirengimo kabinetas 129 129 130 - aktų salė 131 - persirengimo kabinetas 131 131 131 132 132 133 134 vidinis kiemelis holas holas105 holas holas holas holas holas holas holas holas holas holas holas koridorius koridorius koridorius koridorius koridorius koridorius laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc holas holas holas holas holas holas holas laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc 201 - pradinio ugdymo klasė 201 202 - pradinio ugdymo klasė 202 202 203 - pradinio ugdymo klasė 203 203 203 203 203 203 204 - pradinio ugdymo klasė 205 - pradinio ugdymo klasė 205 205 205 205 205 206 - matematikos kabinetas 206 206 206 207 - matematikos kabinetas 207 207 207 208 - imformacinių technologijų kabinetas 209 - imformacinių technologijų kabinetas 209 209 209 209 209 209a 209a 210 - metodinis kabinetas 211 - lietuvių kalbos kabinetas 211 212 - socialinio pedagogo kabinetas 213 - etikos kabinetas 213 213 214 - tikybos kabinetas 214 215 - biologijos kabinetas 215 215 216 - techninių mokymo priemonių kabinetas 217 - istorijos kabinetas 217 217 217 218 - geografijos kabinetas 218 218 218 holas holas holas holas laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc 301 - pradinio ugdymo klasė 302 - pradinio ugdymo klasė 302 302 302 302 302 303 - pradinio ugdymo klasė 303 303 303 303 303 303 304 - pradinio ugdymo klasė 305 - pradinio ugdymo klasė 305 306 - užsienio kalbos kabinetas 306 306 306 307 - užsienio kalbos kabinetas 307 307 307 308 - užsienio kalbos kabinetas 308 308 308 309 - užsienio kalbos kabinetas 309 309 310 - lietuvių kalbos kabinetas 310 311 311 311 312 313 - laboratorija 313 314 - lietuvių kalbos kabinetas 314 314 315 - psichologijos kabinetas 316 317 318 318A 319 320 321 322
  • Lithuanian
  • English (United Kingdom)

header

Gitariai – Šiaulių vardo protėvis
There are no translations available.

O kas būta iki Šiaulių? Iš kur tokia lotyniškos lingvistikos gausa?..

 

Turbūt ne vienai lingvistų kartai niežėjo pakaušius, stengiantis paaiškinti „lingvistiniu kiču“ dvelkiančius miesto pietvakarių vietovardžius: Gitariai, Violiai, Dainai... Paskutinę gegužės savaitę Gitarių pagrindinėje mokykloje įvyko idėjų-pasiūlymų Gytarių parkui konkursas, organizuotas mokyklos direktoriaus Rimtauto Pečeliūno, miesto tarybos deputato Aurimo Nausėdos, kitų. Būkime atviri, geltonsnapiai mokinukai mus, miesto išminčius, suglumino. Netikėtai jie privertė prisiminti į užmarštį stumiamą legendą apie Palemono – Publijaus Libono romėnus, davusius pradžią Lietuvos aristokratijai...

Natūralu, kad saulė nemato šešėlio, kurio autorė – ji. Istorikai, užsižaidę iškastuose protėvių kapuose, atsitiktiniu amatininko daikteliu ar papuošaliuku žymi šimtus tūkstančių jotvingių, sėlių, galindų... Gyvenusių, kūrusių, žuvusių, mirusių priešistorės laikais. Šie dabartinės istorikų terpės stereotipai kažkodėl dvelkia karstu, kažkokia suragėjusia pluta, blokuojančia anos epochos kvapus, išmintį, džiugesio ir tragedijos dvelksmus, kurie keitėsi kartu su mumis. Pasibalnojus lingvistinius sparnus staiga nustėri – iš aukštai mūsų Tėvynė liko romantiška ir paslaptinga, kaip italui mūsiškė Renata, kilusi iš Kirnaičių kaimo...

Kuo toliau gilinsimės į į detales, tuo lengviau tapsime senovės romėnų lobistais. Juk iki šiol niekas nesiteikė paaiškinti iš kur Šiaurės Lietuvos sostinėje – Šiauliuose yra bent trys hidronimai (Vijolė, Rūdė ir Kulpė) ir du vietovardžiai (Lieporiai ir Gitariai) turintys lotyniškas šaknis, o miesto pavadinime, pasitelkus lotynistus ir viduramžių heraldikus, galima rasti miglotų sąsajų net... net su mūsų Vyčio raida.

 

Šiauliai – po 1236 metų. O anksčiau?

Vaikščiodami po žilagalvę Salduvę, matydami Šiaulių senųjų kapinaičių kalnelyje piliakalnio įdubą ar legendomis apipintą Vingaudo-Šaulio kalvelę prie Talšos (liuteronų kapinaites), dauguma apsipratome su miesto istorijos pradžia, pažymėta 1236 metais. Gi ankstesni amžiai liko gana migloti: kažkokios gentys, vilkėję žiemgalių ar žemaičių rūbais, dar anksčiau – visokie neolitai ir gauruoti mamutai. Nors archeologų iškasinėti protėvių lavonai tyli, bet lingvistika gieda ištisą himną. Įsiklausykime.

Taigi – „Šiauliai“. Šis militaristinis pavadinimas, jo tarmiškas žemaitiškas atspindys „soule“ mus pasiekė iš Livonijos kronikoje 1236 metų mūšio aprašymo. Apie teiginį, kad Šiauliai – „Saulės miestas“, nediskutuokime. Švytintis miestovardžio įvaizdis atsirado kaip patogus žemaitiškai-livoniško žodžio šauliai (šaulia) – „soule“ lituanistinis sutapatinimas su garbiuoju šviesuliu, o XX amžius jį legalizavo tiek Salomėjos Neries žodžių poezijoje, tiek šiandienos biurokratinėje prozoje. Taigi, sąvoką „Šiauliai – Saulės miestas“, padėkime į šoną ir šiame straipsnyje juo nebesikvaršinkime sau galvos.

Bet anų žemaičių „soule“-šaulių nepalikime. Nei jų šaudyklių, nei jų daugiskaitos. Pasitelkime romėnus ir šią hipotezę patieskime istorikams ant stalo, šalia jų valdiškų ir neįdomių mokslinių publikacijų. Pasiklausykime ką jie atsakytų į mūsų klausimą-hipotezę.

 

Kaip romėnai atklydo iki Šiaulių? Lietuvos istorija tebekramto, bet nesuvirškina viduramžių teiginio, kad iš tolimosios Italijos bene IV mūsų amžiaus šimtmetyje į Nemuno žiotis atplaukė 500 romėnų karių būrys, vedamas legendinio Palemono (anuometinio romėnų laivyno vado Publijaus Libono).

gitariai_01 

Senovės romėnų karo laivas. Atrodo, kad tokiomis galeromis legendinė Palemono kariauna įplaukė į Nemuno žiotis. Senovinis atvaizdas bareljefe.

 

 gitariai_02

 

Niekas nežino, kaip atrodė Palemonas. Turbūt – taip. Iliustracija iš atsitiktinės renesansinės graviūros.

Vieni sako, kad jis bėgo nuo Nerono-teroristo, kiti, kad turėjo karinę užduotį smogti barbarams nugaron, anuomet puolusiems Romą. Vieni sako, kad senovės vengrams, kiti – broliams gotams-gudams Baltarusijoje, treti – vandalams-„vanduoliams“ nuo „vislios“ upės Vyslos, kurios vandenyje paskendo mergelė Vanda, – kas iššienaus aną klasikinės istorijos brūzgyną? Juk ir mūsų Rėkyvos (tarmiškai – Rikybos) pavadiniams kvepia ostgotais, nes jų karalių titulas „rikis“ išliko ne tik šachmatuose ir žemaičiuose, bet ir barbarų, sugriovusių Romą, vaduose bei varduose (Altarikis, Tautarikis ir kt.).

Taigi Palemono romėnai, kaip teigia pirmieji viduramžių šaltiniai, Nemunu plaukė aukštyn. Vieni kilo Nemunu link Neries palikę po savęs daug pavadinimų: Barkus įkūrė Jurbarką, Kunas – Kauną, kurio priemiestis Palemonas iki šios mena ten nukaršintą senovės romėnų karvedį, padovanojusį mums Lietuvos vardo, heraldikos ir diduomenės raidos hipotezę.

Antrieji, kaip teigia smetoniškoji Lietuviškoji enciklopedija ir viduramžių kronikos, pasuko Dubysa ir... nutilo. O mes šią kryptį imkime ir pagarsinkime. Imkime ir pafantazuokime. Dubysos aukštumon atplukdykime nuklydusią romėnų šaulių (sagitarijų) kohortą, kuri netoli Aukštelkės įkūrė stovyklavietę, vėliau gyvenvietę. Ji mūsų archeologams paliko eilę tendencingų mįslių: archeologams – romėniškų niekučių kapuose ir apie 70 basliaviečių, o lingvistams – galvosūkių: kodėl pagoniškasis Perkūnas, griaudėdamas debesyse, Šiaulių žemėje puolė daiginti lotyniškus vietovardžius ir hidronimus.

Suprantame, kad nuo tų laikų praėjo virš pusantro tūkstančio metų, todėl džiaukimės tuo, ką radome. Pirmoji pradėjo ieškoti archeologė Birutė Salatkienė, 1992 m. sustabdžiusi Šiaulių Gitarių gyvenamojo rajono užstatymą. Radinys buvo nemažas – toji, bene 300 trobelių gyvenvietė, iš IV–VIII iš mūsų eros amžių.

Stulpavietės. Kastuvas užtiko iš tiesų mįslingą reiškinį. Gyvenvietės kaimynystėje buvo stulpaviečių zona, apsupta palaidojimų. Šurfai aiškiai rodė, kad anais laikais į žemę dėl kažkokių tikslų buvo įkasami stulpai, vėliau, po kažkurio laiko, išraunami. Kas buvo jų viršuje? Gal – meškų ir taurų kaukolės, gal – krikštai ar koplytstulpių protėviai, tačiau vienu balsu sutariama – tie stulpai, jų statymas buvo susijęs su mirusiųjų kultu. Šalia matėsi laužaviečių, kai kada ilgalaikių, pėdsakai. Bene 400 metų truko ši tradicija, kol šalia gyvavo senoji Gitarių žemės gyvenvietė. Niekas iš mokslininkų, tyrinėjusių senuosius baltus, nebuvo susidūręs ir su tokia stulpaviečių gausa – apie 70 vienetų!

 

Lotyniškų sutapimų sąrašėlis

Kryžiai ? Įsivaizduokime, kad tose stulpavietėse priešais anuometines kapines stovėta kryžių, ant kokių Romoje buvo kryžiuojami sukilę vergai, o senovės Gitariuose – arkliavagiai... Taigi, kryžiai – pirmoji nesąmonių-nesąmonė (na, tebūnie su 20% tikimybės). Galvokime teisingesne linkme. Galvoti, kad ant tų stulpų pagonys protėviai dievams aukas aukojo – čia tiesos tarsi daugiau (tebūnie 50%). O gal stulpų viršūnėse būta kažko gražaus, sakrališko, pagoniško, kilnaus: krikštų, koplytstulpių ar saulutės atvaizdų (tebūnie 80% tikimybės)?

Kodėl ? Todėl, kad mums taip atrodo. Įrodymų neišliko...

Valiuta. Siūlau prisiminti ir tuojau užmiršti romėnišką pinigėlį ir karoliuką, rastus kasinėjimo metu. Nebent susimastyti, kad jie – bene vienintelė „užsienietiška iškasena“ tarp ten rastų archeologinių radinių, puikiai tinkanti į mūsų romėniškojo lobizmo rinkinėlį. Gal pirklių dėka, gal iš žygio koks barbaras dovanų parvežė močiutei sengalvėlei... Aš – už pirklių variantą, istorikai su manimi, bet... Nedarykime kulto iš radinių, geriau pasidarykime iš vietovardžių ir hidronimų.

Šauliai – SAGITARIJAI. Netikėtas prasmės ir sąskambio atitikmuo su Gitariais, pagimdė pasiutusiai įdomią ir netikėtą hipotezę, prie jos dar grįšime užsiskanavimui. Pradžiai patyrinėkime lingvistinį kaimyną – Lieporius.

Zuikiai – LEPORES. Daugeliui vietovardis Lieporiai aiškus, kaip turto deklaracija. Bet kuris lituanistas viską pradės nuo liepų. Nuo neišrankaus ir jaukaus gatvių medžio, kurio pilni Šiauliai, Panevėžys ar Liepoja, bet... cariniai XIX a. pabaigos šaltiniai šį vietovardį pateikia kaip Lepary, o dar ankstesni, lenkiškieji iš XVII a. Šiaulių Petro ir Pauliaus bažnyčios vizitacijų, kaip Lepory, Lepary. Nuo ten kilo pavardė – Leparskiai. Atkreipiu dėmesį į pirmąjį skiemenį „lep“ (ne „liep“) ir... daugiskaitą. Lotyniškai „lepores“ reiškia „zuikiai“. Lingvistinis sutapimas?

Smuikas – VIOLA. Upeliuko pavadinimas Vijolė aiškiai rangosi per pievas ir neperžengiamas girias, tarsi violončelės melodija ar romėniško smuiko violos melodija gražuolei Violetai. Kodėl grojama viola (smuiku)? Nejau tai – atsitiktinė „lingvistinė sąšauka“, tarsi senasis Neries hidronimas Vilija, su romėniškomis vilomis pakrantėse. Ar vėlėmis? Toliau ta linkme svarstyti sąlygų nėra – nėra finansavimo. Kieno kaltė? Atrodo – Briuselio, ne senovės romėnų.

Rūdė – RUDARIJUS. Jau senovės babiloniečiai prieš 4000 metų vario rūdą vadino giminingu žodžiu „urudu“. Mes lietuviai – balų rūdą ir rudą spalvą. Miesto upeliuko pakrantėse nebeliko prabaltų metalo industrijos liekanų-iškasenų, kurios patvirtintų Rūdės industrinę giminystę su Kazlų Rūda, todėl užsiimkime lotynišku lobizmu. Romėnų kariuomenėje egzistavo karinis laipsnis, kažkuo tapatus seržantui – rudarijus,. Beje, garsusis Spartakas, būdamas gladiatoriumi, turėjo rudarijaus laipsnį.

Kaltė – KULPA. Romėnai atgailaudavo mušdamiesi į krūtinę: „Mano kaltė – mea culpa!“. Tą sakralinę frazę mokame ir mes lietuviai katalikai, ją visi suprantame. Vertimo nereikia, nes kaltė – lot. culpa. Turime hidronimą, kuris vėl yra „atsitiktinis lingvistinis sutapimas“...

Matau kiek pasimetusias istorikų šypsenėles ir lemenimą, kad tokiu būdu bet ką galima įrodyti, kad žodžiai keliaudavo iš vienos kalbos į kitas, kad tokie teiginiai kvepia pseudomokslais, visokiais gedgaudais, pičeliais, račkauskais, ar dabar madinga Jūrate Statkute de Rosales, kurių jie neskaitė.

Pagarbiai įsiklausykime į jų argumentus, nes su trimis hidronimais, ponai lingvistai, nejuokaujama.    

Sudeginti Gitariai įkūrė Šiaulius.

 

Lingvistiniais sparnais vėl nuskriskime į anais Palemono laikais ir gyvavusią, vėliau žuvusią ir nebeprisikėlusią priešistorinę gyvenvietę Gitarių žemėje, kurios pavadinimo nežinome. Viskas atsistos į loginę eilę, jei šią gyvenvietę pavadinsime Sagitarijais. Militaristinį pavadinimą nesunku sieti su kariška Palemono flotilijos struktūra.

Numetę pirmąjį skiemenį turėsime... Gitarius. Tai – natūralus procesas. Kalbininkai žino, kad vietovardžių laipsniška adaptacija vyksta pagal lingvistinę taisyklę: pirmapradis žodis palaipsniui suprastinamas, beprasmių skiemenų nubyrėjimais.

Visi žinome panašią legendą apie šaulius ir žuvininkus, lėmusius sėkmingesnę ateitį ginkluotiems Šiauliams. Su kariška sagitarijų-šaulių gyvenviete Gitariais likimas pasielgė atvirkščiai, užpuolikai ją sunaikino VIII mūsų eros amžiuje. Dviem kaimyniniams žemės lopinėliams paliko tik du lotyniškų šaknų vietovardžiai: Leporiai ir Gitariai šalia karklais apaugusios Vijolės. Užsimiršo, seniai-seniai palaipsniui nugeso romėniškos auros likučiai... Juk virš mūsų Tėvynės sklendėjo ir lenkiškos, ir vokiškos, ir švediškos, ir rusiškos epochos. Lituanizacija taip pat vietovardžių neglostė.

Svajokime toliau: žuvusios gyvenvietės degėsiuose liko kariškas atkalumas. Ar ne jis prieš tūkstantį metų sulietuvėjusiems sagitarijų palikuonims šauliams parodė Talšos ežero pakrantę, rekomendavo ten įsikurti? Karingieji šauliai priešistorinį ozą pavertė piliakalniu, ant jo pastatė pilaitę, o šalia įkūrė gyvenvietę jau žemaitišku pavadinimu-vertiniu Soule (šaulią) Šiauliai, kuri 1236 metais pateko į Livonijos kroniką, o istoriniai šaltiniai parašė anuometinių Šiaulių žemės valdovų Bulevičių (bajoro Buliaus sūnų-vyčių) Edivilo, Vismanto ir Sprūdeikos vardus.

Daugiskaitos-vienaskaitos. Jei pažvelgtume matematiko žvilgsniu į vietovardžius ir hidronimus, visi kaip vienas patvirtinsime dėsningumą, kad Šiaulių gyvenviečių draugija yra daugiskaitinė, nesvarbu lotyniškoji ar lietuviškoji: Lieporiai, Gitariai, Meškuičiai, Kirnaičiai, Šapnagiai ar Bubiai (ne – bubys, gi). Absoliuti hidronimų bendrija yra tik vienetinė: Vijolė, Rūdė, Šimšė, Kulpė, Dubysa ar pan. Kiekviena jų – ambicinga asmenybė, sklidina vandens, bet ne orumo. Kiekvienas žinome šį dėsningumą, bet jo nematome, kol jo kas nors neparodo.

Sagitarijus – astrologinis ir heraldinis

Apie senovės romėnų kariškius, sagitarijus, rudarijus ar legionierius nesiplėsime. Tai – grubūs saldofonai, ištyrinėti dar Naujojo Testamento laikais, prieš jį ir po jo. Apie juos sukurta filmų, knygų, paskalų. Šnekėsime apie pačią kilniausią lotyniškojo Šaulio atmainą – Sagitarijų, astrologinį ir heraldinį. Tai – kentauras, vyriškos lyties mistinė būtybė su lanku. Visi jį esame matę paveiksliukuose, nors natūroje – ne.

Astrologinis Sagitarijus. Padėkime astrologinį ženklą į šalį, jis įdomus tik tuščiagarbiams. Šis žvaigždynų kentauras, ištempęs lanką strėle yra nusitaikęs į patį mūsų Galaktikos centrą. Tokio šaunaus įvaizdžio pavydėtų bet kuris ufonautas, todėl kukliai žmonijos padermei belieka patylėti. Žinoma, išskyrus mus Šiaulių miestiečius, teisėtus Šaulio-Sagitarijaus vardo paveldėtojus.

Heraldinis Hipokentauras. Jei į jį pažvelgtume heraldiniu žvilgsniu – žagtelėtume. Vėl sutapimas!? Dauguma viduramžių heraldikų (Vijūkas-Kojelavičius, Paprockis, kiti), mūsų Vyčio genealogiją sieja su būtent su heraldiniu Hipokentauru – „sagitarijumi-šauliu“, šaunančiu atgal. Būtent jo siluetas – žirgo kūnas ir vyro torsas vėliau transformavosi raitelio-vyčio pavidalu.

 gitariai_03

Hipokentauras. Vijūko Kojelavičiaus veikalo „Historia Litvana“, titulinio puslapio fragmentas, 1650 m.

gitariai_04

Vytis. Vijūko Kojelavičiaus veikalo „Historia Litvana“, titulinio puslapio fragmentas, 1650 m.

 

Viduramžių heraldiniai medžiai teigia, kad Hipokentauro ženklu žymėjosi Daumantas (Mindaugo žudikas), legendos mini, kad Julijono Dausprungo giminės herbą Hipokentaurą pakeitė Vytis, kurį, kaip nuosavybės ženklą, pirmasis „pasisavino“ kunigaikštis Vytenis. Lietuviškieji vyčiai vijo kitataučius Lietuvos „laisvintojus“, kažkur įkūrė Vitebską, mokė vikingus mandagumo, net slavai ėmė savintis lietuviško vyčio priesagą „-vič“ savo pavardėse. Dabartinių Lietuvos aristokratų herbyne taip pat galima rasti Hipokentauro ženklą, auksinį, raudoname lauke.

 gitariai_05

Hipocentauras bajoriškoje heraldikoje. Iš autoriaus rinkinių.

                                                                                                                            

Apie Vyčio biografiją, ikonografiją ir istoriją rašyta, tyrinėta, medžiagos rasime, jei ieškosime. O apie Vyčio priešistorę baisiai norisi diskutuoti, neleisti istorikams miegoti, nemokėti algų tol, kol... Taigi...

Palemonas ir Vytautas Didysis. Prisimenate garsųjį Lucko suvažiavimą, įvykusį 1429 metais, kurio metu, jei tikėti metraštininkais, į dieną buvo iškepama bene 1000 jaučių (vien dėl kulinarijos apimčių Vytautas galėtų vadintis Didžiuoju!). Lucke viešėjo valstybių ir karalysčių galvos, jų įgaliotiniai. Metraštininkai gana išsamiai aprašė aną renginį, bet man, dailininkui-savivaldybininkui įdomiausia tai, kad Lucko pilies pagrindinė menė buvo dekoruota kilimais-gobelenais, vaizduojančiais Palemono atvykimą į Lietuvą.

Karūnavimui skirtos centrinės salės tema – ne atsitiktinumas. Dailininkui – bene keletas metų įtempto kūrybinio darbo, žinant kad ir temą, ir meninį lygį griežtai vertins šio pasaulio elitas. Jei istorikams tie kilimai – užuolaidų vertės interjero detalė, tai man, kaip savivaldybininkui-užsakovui, ar dailininkui-vykdytojui – valstybės prestižo klausimas. Užsakyti tokios apimties meno kūrinį reikalingos ir svarios lėšos, ir nepriekaištinga tema. Net minimalus kūrybinis nukrypimas ar abejones kelianti detalė, dailininkui gali kainuoti gyvybę. Štai kodėl kilimų-gobelenų rinkinys Lucke – neeilinis argumentas lietuvių aristokratijos istorinėms sąsajoms su Palemono legendos istoriškumu, jau anuomet siekusios kartų kartas.

Pirmus kritinius teiginius apie Palemono legendos efemeriškumą, berods paskleidė vienas lenkuojantis Vilniaus universiteto šviesuolis, todėl tik nuo XIX šimtmečio pradžios Palemono atvykimo hipotezė tapo palydima skeptikų šypsenėlėmis. O jei to skeptiko paprašysi argumentų, jis įsižeis, kaip nemokša. Argumentų nei „už“, nei „prieš“, toks žinovas neturi. Jo žiniją užcementavo priešistorinių kapų kasinėjimo pluta. Kodėl užmiršta, kad Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais didikų geneologiniai medžiai, herbų sąveikos, ištakos ir simbolika, neleido jokiam skeptikui nei vyptelėti, nei į šoną kryptelėti.

Iš Lucko grįžkime į Lietuvą, palikime Palemoną Kaunui, o mes pėdinkime paskui Palemono romėnų raitus sagitarijus į Dubysos aukštupį, į Šiaulių gyvenamąjį rajoną, į Gitarius.

Valstybės simbolikos proseneliai. Pasikartosiu: pirmieji XVI a. lietuviškosios heraldikos šaltiniai kildina valstybės Vytį iš romėnų heraldinio ženklo – Hipokentauro („sagitarijaus-šaulio“), atgabento į Lietuvą kartu su Palemono giminės herbu „Kolumnomis“ (Kolonomis), kurias vėliau transformavome į Gediminaičių stulpus. Ši heraldinė transformacija nei gotikos, nei renesanso, nei baroko laikais niekam nekėlė abejonių.

Jei į šią heraldinę problemą žvilgtelėtume per Gitarių vietovardžio genezę, viduramžių heraldikams neabejotinai suteiktume paspirties. Logiškai mąstant išeitų, kad su romėniškos hipotezės sparnais virš Šiaulių sklendi dvi vertybės, du proseneliu: valstybės Vyčio prosenelis ir Šiaulių vardo prosenelis – Gitariai.

Ką jūs į tai, gerbiami mokslininkai, istorikai, lingvistai? Suabejokite šia hipoteze. Siūlau prisidengti rytietiška patarle, kad „vienas asilas gali užduoti vieną klausimą, į kurį šimtas išminčių nesugebėtų atsakyti“. Sutinku būti tuo patarlės keturkoju dėl lotyniškai-lietuviškų sutapimų gausos mano Šiaulių žemėje.

Primenu, kad mokslinis ateizmas, buvęs netikėjimo mokslu, taip pat prasidėjo abejone ir baigėsi bankrotu.

 

Vilius Puronas,

dizaineris, kraštotyrininkas.