Pasakojama, kad senovėje dabartinių Gytarių vietovėse gyveno ne žmonės, o dievai. Esą čia buvusi žemiškoji Dievų būtovė, vieta tarp požemių, žemės ir dangaus, jungusi dausas su požeminiu pasauliu. Senovėje buvo tikima, kad pro šią anuomet šventą vietovę ėjęs kelias į Dausas.
Tos menamos Dausos buvusios neaprėpiamos dykros viduryje, nepraeinamų pelkių ir neįbrendamų liūnų apsuptyje esančiame aukštajame kalne. Tą kalną juosusios dvi šventos upės. Kalne viešėjęs stebuklingas sodas. Pačioje aukščiausioje kalno vietoje augęs milžiniškas ąžuolas, kurio šakos siekusios dangų ir Saulę. Tarp to ąžuolo šakų nuolat spindėjusios žvaigždės. Pasak senųjų žynių, šio ąžuolo šakos buvę persipinusios su Paukščių Taku, jungusiu šią vietovę su pačia Dangaus Dievo buveine. Ąžuolas siejo žemiškąjį pasaulį su dangumi, buvęs dangaus vartais, pro kurios pats Dangaus Dievas kartais nužengdavęs į žemę.
Ant kalno viešpatavo amžina diena, jame niekada nebūdavę nei šalčio, nei karščio, jame niekada nesikeisdavę metų laikai.
Kalno šlaituose ir papėdėje iš trijų pusių augę trys gojai: liepų, beržų ir ąžuolų. Šiuose šventuosiuose liepynuose, beržynuose ir ąžuolynuose gyvenusios Laumės, kitos šilų, miškų ir upinių deivės bei dvasios, rinkdavosi iš tamsybių išvengusios, bet į Dausas negalinčios patekti vėlės klajūnės.
Ties ketvirtuoju savo šlaitu kalnas stačiai leidosi į palias. Šios palios buvusios kalną supusių pelkynų dievybių, dvasių ir vėjų buveine. Palių gilumoje, nesibaigiančio raisto apsuptyje, po liumpsinčia žolių ir samanų pluta, telkšojęs gūdus, neišmatuojamų burbuliuojančių gelmių ežeras. Esą tas ežeras net kelis dugnus turėjęs. Tikrasis šio ežero dugnas buvęs taip giliai, kad siekė požemių dievų valdas. Senieji žyniai teigė, kad būtent iš šio ežero vandenų dugne esančio dumblo Dangaus Dievas ir sukūręs žemę.
Ežero gelmes su išoriniu pasauliu jungęs bedugnis akivaras, senovėje žmonių „gytara“ vadintas. Tas akivaras buvęs požemių vartais. Šalia tų požemių vartų per raistus, balas, tyrus, liūnus ir palias ėjęs miglose skendintis vienintelis Vėlių kelias į Dausas. Visoje dykroje viešpatavusios amžinos sutemos.
Vėlėms kelią į Dausas rodžiusi Aušrinė, tačiau tas kelias buvęs plonutėlis kaip voratinklio siūlelis nutiestas tiltas. Šį kelią saugojęs dykros tyrose gyvenęs milžinas Vėjas. Tik teisingųjų vėlės galėjusios pereiti šiuo keliu. Neteisingųjų vėles milžinas Vėjas nupūsdavęs į dykros tamsybių gilumą, knibždančią daugybės visokių žvėrių, gyvačių, daugiagalvių žalčių, kitokių gyvių ir bjaurybių, paklaidindavęs dykros ūkuose, skandindavęs pelkės klampynėse, nublokšdavęs pro požemių vartus į verdančias dervas.
Bėgant laikui ir skverbentiems naujiems tikėjimams senieji dievai apleido savo žemiškąją būtovę, palikę ją juos garbinusiems žmonėms. Dar ilgai po Dievų pasitraukimo žmonės laikė šias vietas šventomis, garbino jose senuosius dievus ir veltui laukė juos sugrįžtant. Užkariautojai ir atėjūnai vėliau sunaikino šiose vietose seniesiems dievams garbinti įrengtas vietas, išgabeno šventus akmenis, iškirto čia buvusius šventais laikytus medžius ir girias, nusausino upes ir pelkes. Tačiau Senųjų Dievų buveinę iki šiol menama vietovių pavadinimuose.
Senieji Dievai liko atlaidūs ilgai juos garbinusiems žmonėms, tačiau žiaurūs ir negailestingi Juos išstūmusiems atėjūnams. Sklinda žinia, kad jau daugybei šimtmečių Senieji Dievai kaskart pasiima gausybę į šias vietas su ginklu įžengusių užkariautojų aukų.