Pasakojama, kad Gytariai nuo žilos senovės siejami su šventa vieta. Visą šią vietovę anksčiau dengęs nei tai didžiulis raistas, nei tai líeknas, nei tai tyras. Tame raiste būta šventos vietos - neišmatuojamų gelmių požeminio ežerokšnio. Beveik visas tas ežerokšnis buvo užėjęs plova, o jį supusiame raiste vien versmėtos kirbos burgėjo. Tose kirbose, vanduo buvęs juodas lyg derva. Tikėta, kad tas vanduo skiria gėrį nuo blogio ir yra toks šventas, jog jį vos palietęs teisingas žmogus galėdavęs apsisaugoti nuo visokių ligų, o neteisingas – iki artimiausios pilnaties mirdavęs. Žmonės buvo įtikėję ir tuo, kad tarp ežerokšnio dugnų auga požeminis gyvybės ir mirties medis, o kirbų burbuliuojančiose gelmėse gyvena vandenų globėja — Didžioji Gyvatė. Kadangi senovine čia gyvenusių žmonių šnekta kirbos gitaromis buvo vadinamos, visa ši vietovė įgavo Gytarių pavadinimą. Buvo tikima ir tuo, kad šiomis vietomis eina Vėlių kelias į Dausas, kurio pradžia buvusi ties dabartiniu Dausiškių kaimu. Visas raistas laikytas šventu, o paprastiems žmonėms draudžiama į jį įžengti. Šalia raisto, viename jo pakraščių, ant aukščiausios šių vietovių kalvos, nuo neatmenamų laikų buvo įrengta alka, kurioje gyveno vyriausias vaidila. Pasakojama, kad anais laikais nuo tos aukštosios kalvos visas šventasis raistas kaip ant delno buvo akimis aprėpiamas, tačiau savo paslaptingumą nuolat gaubė miglomis ir ūkais. Dabar ši vieta vadinasi Aukštelkė, o toje vietoje, kur buvo aukojimo vieta ir degė šventoji ugnis, stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1932 m.). Kiti vaidijos gyvenę atskirai, dabartinio Dainų kaimo vietoje. Kadangi vaidilos kartu būdavę ir daininikai ir kanklininkai, manoma dėl to šis kaimas ir galėjo įgauti Dainų pavadinimą. Šias dienas pasiekusiose legendose ir padavimuose pasakojama, kad prieš prasidedant apeigoms žinyčioje į ją vaidilos patraukdavo dainas liūliuodami per šventą raistą ir pasirodydavo aukštosios kalvos papėdėje nešini gyvačių ir žalčių kirnų. Prasidėjus apeigoms gyvatės ir žalčiai būdavo pagarbinti ir kiek nori paliekami tame alkos kalne gyventi, nuolat maitinami ir visaip prižiūrimi.